Jau įpratome girdėti, kad kaltė dėl bet kurios gamtinės nelaimės – potvynio, gaisro ar stipresnio vėjo gūsio – beregint suverčiama klimato kaitos poveikiui. Artėjančia apokalipse žmones iš TV ekranų gąsdina ne tik meteorologai, etnologai, bet ir aukščiausio rango valdžios atstovai – nuo JAV Vakarų pakrantės, kur ką tik siautėjo stiprūs gaisrai, iki Vakarų Lietuvos, kur periodiškai patvinsta upės, o šiemet Kuršių marios užliejo Neringos krantines Nidoje, Juodkrantėje bei Pervalkoje. Vietos savivaldybės vadovas iš karto pareiškė, kad vandens lygis Kuršių mariose nenuilstamai kyla, ir tai yra klimato kaitos pasekmė.
Tačiau esamoje situacijoje girdėti ir priešinga nuomonė. Dalis šalies mokslininkų teigia, kad upės, maitinančios Kuršių marias, dėl klimato kaitos pačios senka.
Neseniai Vilniaus universiteto chemijos mokslo ir geomokslų akademinės bendruomenės paskelbė savo poziciją: jos ragina stabdyti Neryje planuojamo vandens kelio projektą ir prieštarauja krovinei laivybai Nerimi, išskyrus Kauno ir Vilniaus miestų upės ruožus, kuriuose leistina rekreacinė laivyba žaliaisiais vandens autobusais. Viena šios mokslininkų pozicijos priežasčių – dėl klimato kaitos Neries upė sausėja, laivai ateityje negalės ja plaukioti. Be to, reikia turėti omenyje, kad kaimyninė Baltarusija Neries resursus naudoja hidroelektrinei, Minsko gyventojų aprūpinimui vandeniu bei Astravo atominei elektrinei aušinti. Maža to – pikti kaimynai gali vandens siurbliais sustabdyti Neries tėkmę. Tad išsipildžius tokiam scenarijui, Kuršių marios dar stipriai susitrauktų.
Šių metų pradžioje žiniasklaida pranešė, kad dėl pasenusių ir nepakankamai aukštų krantinių sausio 11 d. rytą pakilusios Kuršių marios užliejo Nidą, Pervalką ir Juodkrantę. Buvo aiškinama, kad toks vandens pakilimas yra klimato kaitos pasekmė, kad yra matomas vis akivaizdesnis Kuršių marių vandens lygio kilimas. Trūko labai nedaug, kad Nidoje, Pervalkoje ir Juodkrantėje vanduo pasiektų valstybės saugomus objektus. Todėl galvojama apie krantinių rekonstrukciją ir jų aukštinimą.
Didžiosios dalies regiono gyvenviečių krantinės statytos dar sovietmečiu ir manoma, kad jos nėra pakankamai aukštos sulaikyti pakilusias Kuršių marias. Reaguodama į tai Neringos savivaldybė planuoja reikalingų lėšų kreiptis į UNESCO, nes krantinės yra hidrotechniniai (inžineriniai) statiniai, saugantys kurorto gyvenvietes, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytas vertybes nuo vandens ir ledo ardomojo poveikio.
Lietuvos pakrantėje (Baltijos jūroje ir Kuršių mariose) yra LHMT vandens matavimo stotys. Kai kurios jų ilgiau kaip šimtmetį registruoja vandens lygį, bangų aukščius ir kitus vandens parametrus. Daugumos šių stočių duomenys jau yra pasiekiami realiu laiku ir su jais galima laisvai susipažinti.
Artimiausia Neringos savivaldybei vandens matavimo stotis yra Juodkrantėje. Šios stoties stebėjimo duomenimis, 2025 m. sausio 11 d. vandens lygis siekė 596 cm virš stoties nulio arba 107 cm virš normalaus jūros lygio (pagal Lietuvos aukščių sistemą).
Nekurdami jokio matematinio modelio nusprendėme patyrinėti 1960–2024 metų istorinius duomenis, kaip dažnai pasikartoja vandens lygio pakilimai ir ar yra kokia žymesnė vandens lygių kilimo tendencija (trendas), kaip teigia savivaldybė. Pagal elementariai sudarytą didžiausių metų vandens lygių grafiką, matematiniai įverčiai jokios žymesnės tendencijos dėl vandens lygio paaukštėjimo mariose ties Juodkrante per daugiau kaip 60 m. laikotarpį nerodo (dalis duomenų nuo 2012 m. yra sugeneruota, stotyje yra 10 m. stebėjimų pertrauka). Per šį laikotarpį Kuršių mariose buvo registruota žymiai aukštesnių vandens lygių. Todėl kaltinti klimato kaitą dėl krantinių užliejimo negalima. Dar įdomesnis faktas tai, kad vandens lygiai, aukštesni nei 2025 m. sausio 11 d., Kuršių mariose pasikartoja kas maždaug ketverius metus. Tačiau krantinių užliejimai vysta šiek tiek rečiau, nes juos lemia ir marių vandens bangos užbėgimo aukštis. Tad apytiksliai galima prognozuoti, kad kas šešerius metus ar net rečiau dabartinio aukščio krantinės Neringoje bus užliejamos. Be modeliavimo šį dažnį būtų galima patikslinti remiantis fiksuotais istoriniais duomenimis (vyresnio amžiaus žmonių atsiminimais, foto nuotraukomis ir pan.). Beje, prieš tai žymesnis krantinių užliejimas buvo stebimas 2005 m. žiemą.
Neringos valdininkams, galbūt stokojantiems gyvenimo patirties, nederėtų kaltinti sovietmečiu dirbusių hidrotechninės statybos projektuotojų dėl netinkamų krantinių aukščių parinkimo. (Apie krantinių būklės vertinimą šiuo atveju nekalbame).
Projektuotojai visada siekia kompromiso: galima įrengti tokias aukštas krantines, kad jokios iki šiol Baltijoje siautusios ekstremalios audros, tokios kaip 1967-ųjų audra, Anatolijus 1999-aisiais ar Ervinas 2005-aisiais, jų nebūtų užliejusios. Tačiau kaip tokios aukštos krantinės atrodytų bendrame kraštovaizdžio kontekste, ypač nusekus Kuršių marioms sausmečiu, vasaros laikotarpiais? Ar būtų malonu iš aukštai žiūrėti į žemai tyvuliuojantį marių vandenį? Tad gal verčiau susitaikyti su retais krantinių užliejimais bei numatyti kitokias inžinerines priemones jautrių objektų apsaugai nuo galimų vandens užliejimų pavojaus?
Šiuo komentaru tikrai nenorima sutrukdyti numatytam naudingam tikslui – senų Kuršių marių krantinių rekonstrukcijai, tačiau Neringos savivaldybei teikiant paraišką tam gauti UNESCO finansavimą, derėtų apsispręsti, ar šiuo atveju yra tikslu įtraukti „burtažodį“ „klimato kaita“.
Didžiausi metų vandens lygiai (cm, LAS) stebėti Juodkrantės vandens matavimo stotyje (LHMT duomenys, nuo 2012 m. iki 2022 m. stebėjimų nėra, jie buvo sugeneruoti). Kuršių marių vandens lygio kilimo tendencijos nematyti. Raudona spalva parodytas 2025 01 11 krantinių užliejimo vandens lygis (gerokai žemesnis negu prieš tai buvę).
VDU Žemės ūkio akademijos prof. dr. Petras Punys
