Balandžio 22 d. įvyko Gamtos atkūrimo darbo grupės Upių ir ežerų pogrupio susitikimas dėl Nacionalinio gamtos atkūrimo plano (NAP) projekto rengimo.
Šio susitikimo metu detaliau pristatyti ES Gamtos atkūrimo reglamento keliami tikslai, susiję su natūralių upių jungčių ir susijusių salpų (žemiausių upės slėnio dalių) natūralių funkcijų atkūrimu bei kitų gėlo vandens ekosistemų atkūrimu, esama situacija, diskutuota apie duomenų spragas bei galimas tikslų įgyvendinimo galimybes.
Reglamento 4 straipsnyje, taikomame taip pat ir visoms gėlavandenės sistemos buveinėms, keliami tikslai, kad atkūrimo priemonės iki 2030 m. apimtų 30 proc. visų Reglamento I priede išvardintų buveinių ploto, kurių būklė yra bloga. Šio straipsnio tikslų įgyvendinimas apima buveinių tipų įkūrimą iš naujo, rūšių buveinių atkūrimą ir žinių spragų užpildymą. Pagal 2013-2019 m. Buveinių direktyvos ataskaitą, 4 iš 9 gėlavandenės ekosistemos buveinių yra nepalankios būklės.
Reglamento 9 straipsnyje keliami du esminiai tikslai. Pirmas tikslas – sudaryti nacionalinį paviršinių vandens jungčių dirbtinių kliūčių sąrašą, į kurį būtų įtrauktos dirbtinės kliūtys išilginiam upės vientisumui, pavyzdžiui, užtvankos, slenksčiai, kelių pralaidos, šliuzai ir t.t., bei kliūtys skersiniam upės vientisumui – krantų erozijos ir potvynių prevencijos priemonės bei melioracijos sistemos. Sudarant šį sąrašą taip pat reikės įvardinti, kurios kliūtys turėtų būti pašalinamos. Antras tikslas – šiame sąraše numatytų kliūčių šalinimas ir priemonių, pagerinančių salpų funkcionavimą, taikymas.
Šalinant kliūtis siekiama bendro visoms Europos Sąjungos šalims nustatyto tikslo – iki 2030 m. atkurti bent 25 000 km laisvai tekančių upių.
Upių ir ežerų pogrupio susitikimo metu vykusioje diskusijoje buvo keliami klausimai, ar turime visus reikalingus duomenis priemonių nustatymui bei kokia galėtų būti upių vientisumo atkūrimo strategija. Dalyvavę mokslininkai atkreipė dėmesį, kad analizuojant erdvinius duomenis geografinės informacijos sistemos galėtų pateikti nemažai atsakymų į keliamus klausimus. Susitikimo dalyviai taip pat ragino priimant sprendimus žvelgti plačiau, ieškoti sinergijos tarp upių atkūrimo ir melioracijos bei potvynių valdymo poveikių.
Susitikime buvo kviesti dalyvauti užsiregistravę į Gamtos atkūrimo darbo grupės Upių ir ežerų pogrupį. Šio ir kitų 4 pogrupių susitikimų medžiagą ir susitikimų įrašus galite rasti čia.
Kodėl svarbu atkurti natūralias upių jungtis?
Vandens telkinių būklei, upių ir ežerų buveinėms ir rūšims bene didžiausią neigiamą poveikį turi sutrikdytas upės vientisumas, tiek skersai, tiek išilgai upės. Dėl sovietmečiu įrengtų užtvankų ir slenksčių upės yra kardinaliai pakeistos, jų natūralios funkcijos sutrikusios, žuvų populiacijos sumažėjusios ar net išnykusios. Ne vienu moksliniu straipsniu patvirtinta, kad geriausias būdas atkurti prarastą upės gyvybingumą – pašalinti užtvankas, slenksčius ir kitus kliūtį sudarančius hidrotechninius statinius.
Potvynių ir poplūdžių metu upės periodiškai užlieja žemiausias upės slėnio dalis – salpas. Ši galimybė upei laisvai išsilieti sumažina potvynių ar poplūdžių sukeliamas rizikas infrastruktūrai ir turtui. Matant kasmet dėl klimato kaitos vis didėjančią poplūdžių riziką, tai yra svarbus upės funkcionalumas. Be to, svarbi ir upės medžiagų pernešimo funkcija, kadangi potvynių metu sukelti eroziniai procesai perneša nuosėdas ir maistines medžiagas, kurios yra sulaikomos salpose. Salpose taip pat yra susiformavusios savitos buveinės su specifinėmis augalų ir gyvūnų rūšimis, kurios yra saugomos visoje Europos Sąjungoje.
Daugiau informacijos apie Nacionalinio gamtos atkūrimo plano rengimą ir ES Gamtos atkūrimo reglamento įgyvendinimą galite rasti čia.
Aplinkos ministerijos informacija
